Plunksniniai debesys, dažnai vadinami tiesiog „cirrus” (lotyniškas pavadinimas), yra vieni iš labiausiai atpažįstamų ir aukščiausiai atmosferoje susiformuojančių debesų tipų. Jie pasižymi plonomis, gijinėmis struktūromis, primenančiomis plunksnas, šepetėlių potėpius ar netgi arklių uodegas. Šie debesys yra ne tik gražūs stebėti, bet ir svarbūs meteorologiniai indikatoriai, galintys suteikti informacijos apie būsimus orų pokyčius.
Kaip susidaro plunksniniai debesys?
Plunksniniai debesys formuojasi aukštutinėje troposferoje, paprastai 6-12 kilometrų aukštyje, kur temperatūra yra itin žema, dažnai siekianti -40°C ar net žemiau. Šiame aukštyje vandens garai, pakilę iš žemesnių atmosferos sluoksnių, tiesiogiai sublimuojasi į ledo kristalus, apeidami skystąją fazę. Šis procesas vadinamas depozicija.
Ledo kristalai, sudarantys plunksninius debesis, yra labai maži ir lengvi. Dėl stiprių aukštutinės troposferos vėjų, šie kristalai išsitempia ir įgauna būdingą plunksnišką ar gijinę formą. Vėjo greitis ir kryptis lemia, kaip atrodys debesys – ar jie bus ilgi ir tiesūs, ar labiau susisukę ir išsibarstę.
Plunksninių debesų tipai ir formos
Nors visi plunksniniai debesys turi bendrų bruožų, egzistuoja keletas jų potipių, besiskiriančių forma ir išvaizda:
- Cirrus fibratus (Ci fib): Tai labiausiai paplitęs plunksninių debesų tipas. Jie atrodo kaip ilgi, ploni siūlai ar gijos, dažnai išsidėstę lygiagrečiai arba šiek tiek banguotai.
- Cirrus uncinus (Ci unc): Šie debesys turi kabliuko formos galus, primenančius žvejybos kabliukus ar kablelius. Ši forma atsiranda dėl to, kad sunkesni ledo kristalai krinta greičiau nei lengvesni, sukurdami lenktą uodegą.
- Cirrus spissatus (Ci spi): Tai tankesni plunksniniai debesys, kurie gali atrodyti kaip baltos dėmės ar lopai. Jie dažnai susidaro iš kitų plunksninių debesų tipų arba konvekcinių debesų viršūnių.
- Cirrus castellanus (Ci cas): Šie debesys turi mažus, bokštelius primenančius iškilimus, kurie rodo nestabilumą aukštutinėje atmosferoje. Jie gali būti artėjančio atmosferos fronto ženklas.
- Cirrus floccus (Ci flo): Tai maži, pūkuoti plunksninių debesų gabalėliai, dažnai atrodantys kaip vatos gumulėliai. Jie taip pat gali rodyti tam tikrą nestabilumą atmosferoje.
Plunksninių debesų įtaka orams
Plunksniniai debesys patys savaime neneša kritulių. Tačiau jie gali būti svarbūs orų prognozavimo įrankiai. Jų pasirodymas dažnai rodo artėjančius orų pokyčius.
Pavyzdžiui, jei danguje pasirodo ploni, išsibarstę Cirrus fibratus debesys, tai gali reikšti, kad artimiausiu metu orai išliks giedri ir sausi. Tačiau, jei šie debesys pradeda tankėti ir plėstis, ypač jei jie virsta Cirrus spissatus, tai gali būti ženklas, kad artėja šiltas frontas, o kartu su juo – ir krituliai (lietus ar sniegas). Šiltas frontas paprastai atneša ilgai trunkantį, bet neintensyvų lietų.
Cirrus uncinus, su savo kabliuko formos galais, taip pat dažnai siejami su artėjančiu šiltu frontu. Jų pasirodymas paprastai reiškia, kad krituliai prasidės per 12-24 valandas.
Cirrus castellanus ir Cirrus floccus, rodantys nestabilumą aukštutinėje atmosferoje, gali būti perkūnijos ar stipresnių vėjų pranašai, ypač jei jie pasirodo kartu su žemesniais debesimis.
Plunksninių debesų ir kitų atmosferos reiškinių sąveika
Plunksniniai debesys gali sukelti įvairius optinius reiškinius, tokius kaip halas aplink Saulę ar Mėnulį. Halas susidaro, kai Saulės ar Mėnulio šviesa lūžta ir atsispindi nuo ledo kristalų, esančių plunksniniuose debesyse. Šis reiškinys gali būti labai įspūdingas, ypač kai halas būna ryškus ir spalvotas.
Kitas įdomus reiškinys, susijęs su plunksniniais debesimis, yra „saulės šunys” (parheliai). Tai ryškios šviesos dėmės, atsirandančios abipus Saulės, toje pačioje horizontalioje linijoje. Jos taip pat susidaro dėl šviesos lūžio ledo kristaluose.
Plunksniniai debesys taip pat gali turėti įtakos Žemės klimatui. Nors jie praleidžia didžiąją dalį Saulės spinduliuotės, jie taip pat gali sulaikyti dalį infraraudonosios spinduliuotės, sklindančios nuo Žemės paviršiaus. Tai gali prisidėti prie šiltnamio efekto ir šiek tiek padidinti planetos temperatūrą. Tačiau plunksninių debesų poveikis klimatui yra sudėtingas ir vis dar tiriamas.
Plunksniniai debesys ir aviacija
Plunksniniai debesys yra svarbūs ir aviacijai. Nors jie paprastai nesukelia didelio pavojaus lėktuvams, tačiau pilotai turi atsižvelgti į jų buvimą. Tankūs plunksniniai debesys gali šiek tiek sumažinti matomumą. Be to, Cirrus castellanus debesys, rodantys nestabilumą atmosferoje, gali būti susiję su turbulencija aukštyje.
Kartais lėktuvai, skrisdami per plunksninius debesis, palieka kondensacinius pėdsakus, vadinamus „contrails”. Šie pėdsakai susidaro, kai karšti lėktuvo variklių išmetami garai kondensuojasi ir užšąla šaltame ore. „Contrails” gali išsilaikyti keletą valandų ir kartais netgi išsiplėsti, sudarydami dirbtinius plunksninius debesis.
Plunksninių debesų stebėjimas
Plunksninius debesis stebėti nesunku – tereikia pakelti akis į dangų. Jie dažnai matomi giedromis dienomis, bet gali pasirodyti ir prieš pat orų pasikeitimą. Stebint plunksninius debesis, galima ne tik grožėtis jų įvairove ir grožiu, bet ir bandyti nuspėti būsimus orus. Stebėjimas gali būti ir puiki proga pamąstyti apie atmosferos procesus, vykstančius aukštai virš mūsų galvų.
Apibendrinimas
Plunksniniai debesys – tai ne tik gražūs atmosferos dariniai, bet ir svarbūs meteorologiniai indikatoriai, galintys padėti nuspėti orų pokyčius. Jie susidaro aukštai atmosferoje iš ledo kristalų ir turi įvairių formų, nuo plonų gijų iki tankių lopų. Nors patys savaime neneša kritulių, plunksniniai debesys gali rodyti artėjančius frontus ir kitus atmosferos reiškinius. Jų stebėjimas gali būti įdomus ir naudingas užsiėmimas, leidžiantis geriau suprasti mus supančią aplinką.
